Būsimas režisierius Augustas Gornatkevičius: „Gali išeiti iš komforto zonos, bet negali išeiti iš savęs“

Gornatkevicius

Būsimas režisierius Augustas Gornatkevičius: „Gali išeiti iš komforto zonos, bet negali išeiti iš savęs“

Laura Šimkutė

Scenos ir kino menų istorija ir kritika, B1

 

Lietuviško teatro padangė kiekvienais metais pasipildo naujais, perspektyviais veidais – jaunais, tik ką akademiją baigusiais režisūros ir vaidybos studentais. Būdami jauni ir kupini entuziazmo jie į teatro sceną įneša gaivos ir paįvairina gana nusistovėjusią teatrinę kasdienybę. Įdomu, kuo gyvena jaunieji kūrėjai ir kuo jų mintys skiriasi, o galbūt yra panašios į didžiųjų Lietuvos teatro grandų. Pagal tai galima matyti, kur link juda teatras. Kviečiu susipažinti su po poros metų potencialiai papildysiančiu teatro režisierių gretas Augustu Gornatkevičiumi, teatro režisūros antrakursiu, šiuo metu studijuojančiu profesoriaus Jono Vaitkaus kurse. Šiuo metu kartu su savo kurso draugais jis vaidina „Teatrinėje reptilijoje: SINOPSYJE“, kurią galima išvysti Balkono teatre bei dirba ties Eugene Ionesco pjesės „Pamoka“ pastatymu, kurio eskizą pristatė „Balkono okupacijos“ konkurse bei surinko daugiausia žiūrovų balsų.

 

Laura Šimkutė: Kodėl teatras ir kodėl būtent režisūra?
Augustas Gornatkevičius: Nebuvo taip, kad norėjau kitur, pamačiau, ir paskutinę dieną sugalvojau, kad stoju. Ėjau link to labai kryptingai. Nuo pat vaikystės buvau susijęs su menais, labiausiai su muzika. Vaikystėje tėvai dažnai vesdavosi į teatrą. Ten pastebėjau, kad teatras veikia ir tada pasidarė įdomu, kaip tai veikia. Maždaug dveji, treji metai iki stojimo žinojau, kad aš noriu būtent čia: būtent į teatrą ir būtent į režisūrą
L.Š.: Kas, jeigu ne teatras?
A.G.: Chemija yra įdomus dalykas. Niekad aš jos labai gerai nemokėjau ir nepasirinkau mokytis sustiprintu kursu. Bet kai visi iš gamtamokslių rinkosi biologiją, nes lengviau, tai aš pasiėmiau chemiją B kursu. Nemanau, kad ten būčiau labai įsipaišęs, bet gal būtų buvę įdomu. Taip pat man gerai sekėsi matematika. Iš tikrųjų esu tiksliukas.
L.Š.: Gal šitai padeda teatre?
A.G.: Gal šiek tiek. Bet čia gana laisvas svarstymas. Iki režisūros studijų turėjau metus palaukti ir studijavau prancūzų filologiją. Neprilipo. Ne mano dalykas.
L.Š.: Kaip apibūdintum savo pirmuosius režisūrinius bandymus?
A.G.: Labai geras žodis – bandymai. Nesakyčiau, kad jie labai drąsūs. Dar tokioje žinojimo zonoje. Bet turbūt taip ir turi būti – pirmiausia išmoksti pagrindus, o tada jau gali eksperimentuoti. Mano bandymai yra mokymosi procesas.
L.Š.: Ką tu pirmiausia bandei statyti?
A.G.: Jeigu skaičiuosime nuo mokyklos, tai Gintaro Grajausko „Mergaitę, kurios bijojo Dievas”. Tai buvo šimtadienio vaidinimas, kurį, kai atsirado galimybė, dar pora kartų parodėme mokyklų festivaliuose. Nuo šito darbo praėjo maždaug penkeri metai. Jis toks buvo jaunas, nužiūrėtas nuo kitų dalykas.  Po to buvo Bernard-Marie Koltes‘o „Roberto Zucco”. Tai buvo mano stojamasis. Jis kitoks, bet kartu ir toks pats. Gali išeiti iš komforto zonos, bet negali išeiti iš savęs. Dar pirmame kurse teko statyti pasaką. Bet kol kas labai keista žiūrėti retrospektyviai į savo darbus, nes tai dar yra labai artima  ir negaliu blaiviai to vertinti, nes nėra daug patirties prisidėję. Bet, žinoma, skirtumas tarp darbų yra, jis jaučiamas.
L.Š.: Kurie kūrėjai labiausiai įkvepia?
A.G.: Visi. Tie, kurie pripažinti, kurių darbai matomi didžiosiose scenose. Vis tiek viena ar kita pasiimi iš jų. Visur, kur eini, net jei kratai galvą ir sakai, kad tai yra blogas darbas, tu vis tiek  vieną ar kitą dalyką pasiimi, nes visur yra kas nors įdomaus ir gero, kiekvienas žmogus yra ką nors įdėjęs. Didžiausią įtaką, žinoma, daro Lietuvos kūrėjai, grandai, visi jie turi palikę tam tikrą žymę ir galima atrasti, ką kiekvienas jų yra davęs.
L.Š.: Kur randi įkvėpimą savo darbams?
A.G.: Gyvenime ir žmonėse. Didžiausias įkvėpimas yra draugai.. Įdomiausi, juokingiausi personažai atsiranda iš artimiausių žmonių. Tu jų nekopijuoji, o pasiimi vieną dominuojantį aspektą, kuris galbūt nėra tame žmoguje dominuojantis. Žmonės bendraudami atsiskleidžia per mažiausias detales ir iš tų detalių galima sužinoti daug dalykų.  Draugai ir artimieji yra neišsenkamas įkvėpimo šaltinis. Aš tikiu, kad visi įdeda į kūrybą savo gyvenimo kontekstų, nes iš ko tu daugiau gali kurti, jeigu ne iš savo patirties: gyventos, skaitytos, matytos. Po to jau, aišku, knygos ir visa kita, bet tai yra daugiau atrama negu įkvėpimo šaltinis.
L.Š.: Kas Tau teatre įdomiausia ir svarbiausia?
A.G.: Aktorius. Vienareikšmiškai aktorius. Aktorinė raiška, nes gyvas žmogus scenoje yra GYVAS žmogus scenoje. Galbūt ta mintis dabartinio teatro kontekste yra šiek tiek sena ir psichologinis teatras galbūt jau praranda pozicijas, bet net ir ne psichologiniame, net ir postdraminiame teatre ar dar kur nors vis tiek yra aktorius ir jo raiška. Tai gali būti fizinis teatras, kuris yra neįtikėtinai įdomus, bet aktorius ir jo raiška, tik jie, mano akimis, eina visų pirma.  O tik po to visi efektai, režisūra, spalvos, šviesos ir vaizdai.
L.Š.: Ką manai apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą? Ar jame ko nors pasigendi?
A.G.: Pasigendu pastovumo. Ne išraiškos, o spektaklio tęstinumo požiūriu. Atrodo, žmonės daro, padaro, lyg ir viskas gerai, bet po vieno ar dviejų rodymų viskas griūva. Toks jausmas, kad niekam nebeįdomu. Įdomu tik iki premjeros: nauja medžiaga, naujas režisierius, kapstomės. Aktoriaus darbas yra išlaikyti spektaklį tokiu, kokį kūrybinė komanda sukūrė. Režisieriaus darbas yra ne tik „paleisti“ spektaklį, bet ir jį prižiūrėti. Manau, kad žiūrovas atėjęs ne tik į pirmus, bet ir į vėlesnius rodymus turi gauti tą patį produktą. Spektaklis neturi eiti žemyn. Suprantama, kai spektaklis nusivažiuoja per dešimt metų, bet kai spektakliui yra dveji metai ir jis jau byra, tai kažkas negerai.
L.Š: Kaip manai: ar geriau kurti pagal asmeninę patirtį ir tai, kas matoma aplink, ar užtenka gerai išmanyti literatūrą ir vaizdžiai ją perkelti į sceną?
A.G.: Aš manau, kad neįmanoma taip gerai ką nors teoriškai išmanyti, kad galėtum praktiškai tai perkelti. Iš esmės gyvenimas yra mūsų profesijos praktika. Tu gaudai, tu nusiiminėji ir t.t., tame yra tam tikras žavesys, bet aš manau, kad tas tikras gyvenimas ir yra pagrindinis penas. Nes fikciją statyti ant fikcijos… Dabar visi Bogomolovą cituoja: „Neleidžiu aktoriams pardavinėti emocijų“. Aš mėgstu emocijas, mane tai veikia. Tu gali kurti tik pagal tai, kas tave patį veikia. Neapsimesti, kad mane čia veikia emocijos, bet aš noriu revoliucijos teatre ir darysiu kitaip. Nesakau, kad jis daro pseudoteatrą, bet aš pats taip negalėčiau.
L.Š.: Ką Tau duoda Akademija? Ar nesigaili įstojęs mokytis čia, o ne išvažiavęs į užsienį studijuoti režisūros?
A.G.: Ne, nesigailiu. Tikriausiai Akademija duoda galimybes. Gal kai kuriems žmonėms tai yra ne itin priimtina, bet man šitas darbo principas patinka. Kiek tu padarai ir kiek tu rodai, tiek tu gauni patarimų ar pastabų. Aš manau, kad visur yra darbas, darbas ir darbas. Tu gali laukti įkvėpimo ir sulaukti kartą per trisdešimt metų, bet jeigu tu dirbi, jis daug dažniau ateina. Šituo požiūriu LMTA suteikia labai daug laisvės ir labai daug galimybių. Iš esmės yra duodama galimybė dirbti. Parodyk, ką turi, ir mes tau pasakysim, gerai ar blogai darai. Šitai man patinka. Ką konkrečiai davė, galėsiu pasakyti gal po trisdešimties metų. Dabar tai vertinti yra sunku, galiu pasakyti, ką man kas pasakė, bet galbūt tai buvo daug svaresnis patarimas negu aš dabar suvokiu ir jį suvoksiu daug vėliau.
L.Š.: Ir pabaigai: koks yra tavo svajonių spektaklis ar kitas teatrinis reginys, kurį norėtum perkelti ant scenos, bet kol kas tam neturi pakankamai patirties ar resursų?
A.G.: Kaip mano vienas dėstytojas sako: „Aš neaiškiaregis, pakomentuosiu, kai pamatysiu, teoriškai aš pasakyti negaliu”. Yra daug medžiagų, kurios tikrai yra vertingos, ne tik medžiagų, bet ir situacijų, dalykų, kuriuos tu gali pats sukurti, kas dabar yra gana populiaru – kurti savo dramaturgiją, kartais tai yra daug paveikiau, negu krūva medžiagų, jeigu tu pataikai į temą, į kampą. Aš turiu daug ir kartu neturiu vienos. Yra daug visokiausių minčių, idėjų ir dirbi dabar su tuo, ką turi, pagal tai, kokios tavo užduotys ir jos man labai patinka. Iš esmės nė vienos, bent jau kol gali laisvai rinktis, nedarai pjesės ar medžiagos, kurios tu  nenori. Visos medžiagos iš dalies yra svajonės – tu jas skaitydamas ir analizuodamas jau svajoji tam tikra prasme. Galima tai vadinti kūryba, darbu, bet tuo pat metu tai ir yra svajonė.
Dėkoju Augustui už atsakymus ir linkiu po keleto metų pristatysi savo darbus ant didžiosios scenos ir prižiūrėti bei nepaleisti savo sukurtų spektaklių, kad kiekvienas pastatymas žiūrovams sukeltų vis tą patį įspūdį ir spektakliai nebyrėtų.

Rimgailė Revenytė. Ar siela plaukia drumzlina upe?

Rimgailė Revenytė. Ar siela plaukia drumzlina upe?

Mažų mažiausiai Antaną Škėmą galime pavadinti teatrališka asmenybe.

Skaityti plačiau

 

Ieva Tumanovičiūtė. Spektaklis YOLO – aliarmas miegančiam mūsų sąmoningumui

Ieva Tumanovičiūtė. Spektaklis YOLO – aliarmas miegančiam mūsų sąmoningumui

Ką darytum TU, jeigu tau liktų gyventi tiek laiko, per kiek užgęsta degtukas?

Skaityti plačiau

Ieva Tumanovičiūtė. Už „Sapno“ durų – naujoji teatro kūrėjų karta

Ieva Tumanovičiūtė. Už „Sapno“ durų – naujoji teatro kūrėjų karta

kompozicija, tempo ritmai, stebinantis aktorių susiklausymas scenoje, kuria ypatingą magnetinį lauką, į kurį įtraukiamas žiūrovas, turintis galimybę išgyventi tikrąjį, tik teatro mene įmanomą, katarsį.

Skaityti plačiau

Aušra Kaminskaitė. Laiškas Baliui Sruogai

Aušra Kaminskaitė. Laiškas Baliui Sruogai

Mielas kolega,

rašau Tau, nes nežinau kam daugiau galiu viską pasakyti atvirai. Gaila, kad pats negali matyti ir kalbėti apie tai, kas dabar vyksta Lietuvos teatre.

Skaityti plačiau