Rimgailė Renevytė. Šokantys mechanizmai

Rimgailė Renevytė. Šokantys mechanizmai

Tai jau seniai miręs siurrealistinis absurdo pasaulis, kuriame Jozefas K. vis dar ieško gyvybės ženklų.

Skaityti plačiau

Ieva Tamoševičiūtė. Dvidešimt keturių valandų Odisėja, arba Tiesiog geras laikas

Ieva Tamoševičiūtė. Dvidešimt keturių valandų Odisėja, arba Tiesiog geras laikas

Kiekvienas įvykis didina ne tik siekiamo tikslo vertę, bet drauge stiprina ir Konio charakterio atsparumą

Skaityti plačiau

Ieva Tumanovičiūtė. Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Ieva Tumanovičiūtė. Taki spektaklio ir žiūrov(i)ų tapatybė

Kai Lietuvoje vis dar galima atsidurti spektaklyje, kuriame skamba nesibaigiantys į amžiną egzistencinę-kūrybinę krizę patekusio vyro monologai, o scenos paribiuose balta suknele plevena nebyli moteris, apima stiprus noras maištingai trenkti durimis ir boikotuoti teatrą

Skaityti plačiau

Rimgailė Renevytė. Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

Rimgailė Renevytė. Kaip kalbėti, kai neturime ką pasakyti?

teatro scenoje į tradicines teatrines taisykles įsprausti personažai nutolo nuo aktorių, tapo kaukėmis, kostiumais, kurie prieš spektaklį užsivelkami, o po jo tuoj pat paliekami scenoje ar grimo kambaryje

Skaityti plačiau

Ieva Tumanovičiūtė. Atbulinė kryptis

Ieva Tumanovičiūtė. Atbulinė kryptis

Vildžiūno filmuose atsiskleidžia vidinė veikėjų transformacija, o pagrindinis konfliktas vyksta tarp praeities ir dabarties, jį galima pavadinti neišsipildžiusių iliuzijų drama.

Skaityti plačiau